lt
lt

Užklausa

    Vartotojų skaičius

    Nuotekų vamzdžio gylis iš pastato

    Numatomas atstumas nuo namo iki nuotekų valymo įrenginio

    Vyraujantis gruntas

    Review form

      NUOTEKŲ VALYMO ĮRENGINIŲ ĮVAIROVĖ IR PALYGINIMAS. I DALIS

      2021 4 sausio
      header

      Iš vonių, kriauklių, klozetų, skalbyklų, indaplovių išplaukia panaudoto vandens upės - nuotekos. Kiek vandens sunaudojame, tiek tenka ir sutvarkyti. Buityje nuotekos tampa problema ir turime surasti tinkamiausią šios problemos sprendimą. Nekalbėkime apie tuos, kurių požiūrį atskleidžia posakis „po manęs – nors ir tvanas“ (kad ir nuotekų). Vis dar pasitaiko manančiųjų, kad šalia namų išbetonuota duobė be dugno – geriausias nuotekų atsikratymo būdas. Toli gražu – tai nusikaltimas prieš gamtą ir kaimynus. Besinaudodami civilizacijos patogumais, pasinaudokime ir civilizuotais metodais.

      Ką daryti su nuotekomis?

      1. Nuotekas galima kaupti po žeme įrengtose talpyklose, rezervuaruose. Rezervuarų talpa yra skirtinga, juos rinktis reikėtų atsižvelgiant į nuotekų kiekį, tačiau esmė ta pati – periodiškai teks samdyti įmonę, kad visas sukauptas turinys būtų išvežamas į atliekų utilizavimo įmones. Kaip dažnai tai reikės daryti, priklausys nuo nuotekų kiekio.

      2. Sprendžiate įsirengti nuotekų įrenginį? Tačiau tokių rinkoje yra ne vienas, todėl tenka apsvarstyti, kokį pasirinkti.

      Nuotekų valymo įrenginiai

      Technologijos vis tobulinamos, tačiau apibendrintai nuotekų valymo įrenginius galima suskirstyti į aeracinius ir anaerobinius (dar vadinami septikais). Tokio tipo valymo įrenginiai paprastai skirti individualių namų nuotekoms valyti. Anaerobinį nuotekų valymo įrenginį (septiką) paprastai galima pavaizduoti kaip „kelių šulinių“ sistemą – iš vienos kaupyklos nuotekos patenka į kitą ir palaipsniui išfiltruojamos. Tokiems įrenginiams nereikia elektros energijos ar kitokios priežiūros, tačiau išvalytas vanduo neatitinka aplinkosauginių reikalavimų. Paprastai tokiai sistemai taip pat prireikia papildomo valymo – specialiai įrengto grunto arba augalų ploto perfiltruojant, ar kitokios valymo įrangos (pavyzdžiui, infiltracijos šulinio). Nors šis įrenginys ir atkartoja labai paprastą, netgi gamtoje egzistuojantį būdą – prasiskverbti per gruntą ir pasinaudoti jo filtravimo galimybėmis, bet dažniausiai tai ir pakiša koją šią sistemą pasirinkusiems. Paprastai sistemai sumontuoti taip pat reikia įgūdžių, žinių, o savadarbiai įrenginiai dažniausia tik pradeda teršti sklypą, gruntinius vandenis. Dar vienas jų trūkumas – septikams tinkamai sumontuoti reikia didesnio ploto. Sanitarinės apsaugos zonos taip pat padidėja. Nors toks nuotekų valymo įrenginys veikia ir neprižiūrimas, tačiau jo našumo negalima padidinti atsiradus didesniam kiekiui nuotekų. Taip pat sunku prižiūrėti, kad į aplinką nepatektų teršalų. Dėl vykstančių fermentacijos, rūgimo procesų yra nemaža tikimybė, kad laikas nuo laiko pasklis ir nemalonus kvapas. Šio valymo įrenginio tarnavimo laikas gana neilgas – šiek tiek daugiau nei penkeri metai – vėliau reikėtų įrengti naują valymo sistemą, sutvarkant senąją. Būtent dėl šių priežasčių tokių valymo sistemų įrengimas sudėtingesnis tiek teisiškai, tiek laikantis aplinkosauginių reikalavimų. Todėl vis daugiau individualių namų savininkų renkasi biologinius nuotekų valymo įrenginius. Iš šių įrenginių vandenį, gautą išvalius nuotekas, galima vėl panaudoti – jis atitinka visus aplinkosauginius reikalavimus. Tokį vandenį galima išleisti į gruntą, atvirus vandens telkinius arba vanduo gali būti kaupiamas ir panaudojamas, pavyzdžiui, pievelei, gėlynui laistyti, automobiliui plauti. Tačiau tokią aukštą vandens išvalymo kokybę galima pasiekti tik naudojant valymo sistemas, turinčias notifikuotos laboratorijos išduotus dokumentus, patvirtinančius, kad nuotekų valymo įrenginiai atitinka reikalavimus. Kaip rodo pats pavadinimas, šiems įrenginiams reikalingas oro tiekimas, kad galėtų išgyventi nuotekas valančios bakterijos, todėl naudojama elektros energija. Jos sunaudojimo kiekis priklauso nuo orapūtės galingumo. Į eksploatavimo išlaidas reikia įskaičiuoti ir tai, kad kartais tenka šalinti susikaupusį dumblą.

      Biologinių valymo įrenginių veikimo principas

      Nuotekos, vamzdžiais patekusios į biologinius valymo įrenginius, pereina keletą etapų, kol išvalomos, įvyksta skilimo procesai ir vanduo vėl tampa švarus.

      1. Nuotekos atkeliauja vamzdžiais iki grotuotos angos (mechaninėms, plastikinėms priemaišoms sulaikyti) ir patenka į biologinio valymo įrenginio rezervuarą. Jose gausu ne tik organinės kilmės teršalų, maisto likučių, riebalų, bet ir įvairios buitinės chemijos – skalbimo miltelių, valiklių, muilo ir kt. priemaišų. Vanduo taps švarus tik po kelių svarbių etapų.

      2. Anaerobinės (beorės) fermentacijos zonoje pradeda irti organinės medžiagos, pavyzdžiui, iš virtuvės atkeliavę pietų likučiai.

      3. Susidariusi masė susimaišo su aktyviuoju dumblu (jame gyvena bakterijų kolonija) ir patenka į denitrifikacijos zoną, t. y. bakterijos verčia nitratus į dujinį azotą ir jis išsiskiria į orą (tas pats vyksta ir su fosforu). Nitratų vėlgi gausu virtuvės ir tualeto nuotekose.

      4. Toliau laukia aeracijos zona (prisotinama oro) naudojant orapūtę. Šioje dalyje vėl vyksta cheminių medžiagų skilimo procesas – nitrifikacija.

      5. Vėliau skystis pro piltuvo formos angą patenka į nusodintuvo dugną, kur prabėga pro gerai suspausto dumblo sluoksnį ir išvalytas išbėga iš įrenginio. Išvalytą vandenį galima kaupti ir panaudoti – gėlynams laistyti, automobiliui plauti arba išleisti į melioracijos griovį ir pan. Kadangi vanduo patenka į aplinką, turime būti tikri, kad jis tinkamai išvalytas, atitinka visus aplinkosauginius reikalavimus. Tai gali garantuoti sertifikuoti biologiniai įrenginiai su Europos Sąjungos atitikties ženklu CE.